Tokijuje prasidėjo 32-osios Olimpinės žaidynės. Ko mus moko, apie ką nuolat primena olimpiniai žiedai?
Visų pirma – tai atletiškumas ir atletizmas. Tai pasiryžimas ir disciplina gyventi puikiai. Šuolis link tobulybės. Šis pasiryžimas savyje telkia ne vien siekį treniruotis ir iki tobulumo išlavinti kūną, bet ir tam tikrą vertybinę nuostatą gyventi garbingai, pelnyti šlovę ne vien neužmirštamais sportiniais rezultatais, bet ir garbinga kelione link jų. Senovės graikai, Olimpinių žaidynių pradininkai (776 pr.Kr.), pamatinę dorybę siekti kūno, proto ir dvasios tobulumo įvardino kaip ARETE (angliškai verčiamą kaip excellence). Olimpiniai žiedai mums primena, kad ARETE, tai ne vien fizinė forma, bet ir tam tikras moralinis apsisprendimas visapusiškai kokybiškam ir doram gyvenimui.
ŽAIDYNĖS mums primena, kad sportas yra kultūros dalis. Tačiau ne vien kaip socialinis-politinis reiškinys, bet kaip tam tikra kultūriškai formuojama žmogiškosios būties išraiška. Kiekviena sporto šaka yra konstruktas, tam tikra išmonė kaip žmogus gali naudoti savo kūną, kaip šį naudojimą gali matuoti ir kaip tokio matavimo pagrindu (atstovaudamas savo valstybę) gali varžytis su kitais. Stebint ŽAIDYNES galima tik žavėtis visa sugalvota įvairove disciplinų, atletinių rungčių ir žaidimų. Galime stebėti kokia įvairovė įgūdžių prieinama žmogui kaip rūšiai ir iki kokio tikslumo šie įgūdžiai gali būti ištobulinti.
Tuo pat metu stebėdami aiškiai protokoluotų sportinių užsiėmimų įvairovę galime tik fantazuoti kiek dar žmogiškųjų fizinės raiškos formų čia liko neįtraukta, kiek dar žmogiškojo potencialo, įvairių galimybių ir įgūdžių, neleido atrakinti griežtos disciplinų ribos ir jų vidinės taisyklės. Galime net pasvajoti, kad vieną dieną įvyks tokios žaidynės, kur disciplinos bus apibrėžtos iš vakaro, todėl varžymasis jose leis stebėti ne vien atletų pasirengimą konkrečiai rungčiai, bet ir jų kūrybingumą prisitaikyti prie kintančių aplinkybių ir sąlygų. Šiandieninė televizijos ekrane matoma įvairovė turėtų mus įkvėpti ir tuo, kokia ji plati ir tuo, kad ji yra ir labai siaura lyginant su tuo, ką ir kaip iš tiesų gali žmogus.
Stebėdami medalių įteikimo ceremoniją turėsime progos prisiminti ir pirmuosius legendinius dar antikinių Olimpiadų nugalėtojus vietoje medalių pasidabinusius alyvmedžio vainikais. Tai Arhikonas, 54 -osios olimpiados nugalėtojas, kuris jau mirdamas sugebėjo priversti savo priešininką pasiduoti ir tapo „nugalėtoju po mirties“ šiuolaikinį MMA (mixed martial arts) primenančiame senovės graikų kovos mene „Pankration“. Tai Milo iš Krotono, šešis kartus olimpinių žaidynių nugalėtojas imtynių rungtyje, „progressive strength training“ pradininkas, treniruočių tikslais ant pečių nešiojęs nuosekliai augantį veršelį ir taip kartu auginęs ir savo atletinį pajėgumą. Tai Theagenas iš Thaso, olimpinis čempionas Pankation, imtynių, ir bėgimo rungtyse. Arba, Diagoras iš Rodo savo šlovę ir, pasak graikų, aukščiausią žmogišką laimę pasiekęs ne vien savosiomis, bet ir trijų savo sūnų olimpinėmis pergalėmis.
Stebėdami Olimpines žaidynes atpažinkime kaip senovės ir šių laikų herojai mus kviečia ir savyje atpažinti aukščiausias žmogiškąsias dorybes, kiekvieną dieną bent žingsneliu palypėti link Olimpo simbolizuojamos tobulybės, realizuoti savo žmogiškąjį kūrybinį potencialą atrandant net daugiau, nei žaidynės gali parodyti. Žaidynės prasideda ir baigiasi, tačiau jų įkvėpti mes kiekvieną dieną savaip kylame į savuosius Olimpo kalnus.
