Tai, kas arčiausiai, lieka labiausiai paslėpta. Kūnu ir kūne esame, tačiau pati kūno patirtis yra reta. Kūnas kasdienėje patirtyje primena mus betarpiškai atstovaujantį įrankį, kurio pagalba kuriame ir įgyvendiname patį įrankį pranokstančius projektus. Kūnas mums yra tarsi plaktukas, kuriuo kalame vinį tam, kad sukurtume kažką mums prasmingo (tarkime knygų lentyną), arba, jis gali priminti ir kompiuterį, kurio klaviatūrą spaudome beveik automatiškai, o į ekraną žvelgiame iš esmės jo nematydami – mūsų dėmesio objektas yra anapus ekrane žybsinčio teksto besiskleidžiantys vaizdiniai.
Tačiau būna situacijų, kai mūsų dėmesį prikausto pats įrankis. Tai situacijos, kuomet į prognozuojamai tvarkingą įrankių pasaulį įsiveržia netikėtumo ir chaoso elementas – kompiuterio ekranas įtrūksta, klaviatūra užsikerta, vinis sulinksta, plaktuko galva atsilaisvina, o nutrūkęs bato raištelis lieka kyburiuoti rankoje. Tai akimirkos, kai įrankis tampa nebe įrankiu, o patirties objektu į kurį stebeiliju sutrikęs. Iškritimą iš įprastybės lydi nuostaba ir sutrikimas. Šios dvi nuotaikos iš esmės lydi kiekvieną tikrą patirtį.
Taigi, kada patiriame kūną? Kada kūnas tampa mūsų dėmesio objektu? Patirtis reikalauja Kito – patyrimo objekto, arba, patiriančiajam subjektui išorinio turinio – kito žmogaus ar daikto. Kūnas medijuoja bet kokią juslinę patirtį, bet pats netampa patyrimo objektu ir išorinių objektų patirtyje savotiškai lieka nepastebėtas. Tačiau kartais patirties objektu gali tapti pats kūnas: kai mes pabandome suprasti ne ranka liečiamos medienos šiurkštumą, bet per jį dėmesį sutelkiame į pačią liečiančiąją ranką. Kartais tam nereikia net išorinio susidūrimo su objektu ar matymo – mes galime net užsimerkę jausti savo judančios rankos sąnarius, suprasti kaulų išsidėstymą erdvėje vienas kito atžvilgiu. Savo kūną patiriame ne vien juslių pagalba atpažindami kūną liečiantį pasaulį, ar tiesiog jį matydami, bet ir iš vidaus – iš judesio patyrimo – kinestezijos. Kūno patirtis tai keista situacija, kurioje patiriantysis subjektas į šį kūną tarsi žvelgia iš šalies. Savojo kūno patirtis nutinka, kai jis yra patiriamas taip, kaip jį patirtų kitas (kita sąmonė), kas iš esmės reiškia atsitolinimą, žvilgsnį iš šalies ar iš išorės, tačiau neatitrūkusį nuo konkrečių paties kūno pojūčių. Kada tai atsitinka?
Savęs patirtis įvyksta, kai patiriantysis tampa patirtu, arba, matantysis tampa pamatytu. Įsivaizduokime žmogų pro rakto skylutę žvelgiantį į kitų žmonių kambarį. Susidomėjusį ir užsimiršusį (save užmiršusį). Koridoriuje nuaidėjus žingsniams žiūrintysis sutrinka – žingsnių garsas stebintįjį paverčia ir stebimuoju. Net jeigu žingsniai tik pasigirdo, vien išorinės perspektyvos galimybė pavertė stebintįjį ir savo paties patyrimo objektu.
Tuo pat metu į savęs (savo kūno) patyrimo patirtį įtraukia ne vien „svetimi žingsniai“. Išorinę perspektyvą į savo pačių kūną mes įgauname ir tuomet, kai kažkas ima nebeveikti kaip anksčiau, kai įvyksta trauma ir ją lydintis skausmas. Tarkime pasilenkus pažiūrėti pro tą pačią rakto skylutę suskausta nugarą, ar kelio meniską. Patirtis kyla iš nepatogumo, skausmo, kuris, nors ir jaučiamas tiesiogiai, bet patiriamas kaip tam tikra svetimybė – išorinis įsibrovimas, kūno vientisumo pažeidimas. Nors tariame „man skauda“, tačiau netrukus objektyvuojame ir aptariame situaciją: „meniskas“, „septintas slankstelis“, „surakino“, „užsikirto“, „išėjo“. Stebime, ir stebimės kad „skauda“.
Kita vertus, kūno patirtis randasi ne vien dėl išorinės perspektyvos (užklupimo) galimybės, ar kūno funkcijos sutrikimo. Paradoksaliai, kūnas gali tapti trikdančios patirties objektu net ir tais momentais, kai negalime jam priskirti aiškios rolės ir dėl to net nenorime, kad jis taptų patirties objektu. Įsivaizduokime situaciją, kai žmogus yra pakviečiamas išeiti į priekį (prieš kitus), arba, ant scenos, ir yra priverstas klausytis ilgos prakalbos (dažniausiai kokio nors pagiriamojo žodžio) apie save patį. Socialinio nepatogumo akimirka išvirsta į keistą propriocepciją – itin intensyvų savo kūno suvokimą erdvėje. Kūnas patiriamas kaip „nerangus“, per didelis, nėra kur dėti rankų, neaišku kaip laikyti kojas (dažniausiai jos ir susipina), neaišku kaip išvis savo kūną laikyti, išpila karštis. Tokioje tuščioje vietoje prieš kitus pasidaro baisiai nejauku, tarsi nebūtų vietos, nėra kur save erdvėje padėti, kyla noras kažkur šlietis – prie kitų arba prie sienos. Kūno būtis yra patiriama kaip perteklinė ir gluminanti.
Kūno funkcijos sutrikimas, netikėtai užklumpantis kitų žvilgsnis, buvimas tiesiog matomu be aiškios rolės – tai savotiškai ribinės situacijos, tačiau sutrikdyti ir kūno patirtį atverti gali ne vien nemalonūs netikėtumai. Jeigu nesislepiame ir nebėgame, kūno patirtį dovanoja ir pačios gyvenimiškiausios situacijos, kuriose esame kviečiami tiesiog mokytis. Tai situacijos, kurios nebeleidžia elgtis automatiškai, įprastai. Tai gali būti susidūrimas su fiziškai sunkiai įveikiama užduotimi, kuri reikalauja ieškoti kitokių, galbūt dar nebandytų sprendimų. Tai gali būti ir naujų ribų ar apribojimų atsiradimas, verčiantis iš naujo konceptualizuoti savo kūno judėjimą erdvėje. Kūno patirtis nutinka ir atliekant pačius paprasčiausius ir įprasčiausius veiksmus, tarkime žingsniavimą, tačiau vien įvedus tam tikrus mažiau įprastus krypčių ir kintančio tempo parametrus – mokantis šokio žingsnelio. Nejučiomis žingsniavimas tampa nepakeliama koordinacijos užduotimi verčiančia dar kartelį žvilgtelėti į savo pėdas ir įsitikinti, kad jos tikrai yra dvi.
Kūno patirties situacijas lydinti nuotaika yra nuostaba ir sutrikimas, o ją sekantis impulsas – siekis kuo greičiau sugrįžti į tai, kas įprasta. Akimirką suvokę savąją situaciją, norime tiesiog toliau žiūrėti pro rakto skylutę, ištikus skausmui norime kuo greičiau atiduoti save į specialistų rankas, ar bent jau tuoj pat rasti neskausmingą kūno padėtį, netikrumo scenoje būseną norime kuo greičiau pakeisti bent kiek aiškesniu vaidmeniu, o dar-nežinojimą tučtuojau pakeisti mokėjimu ir įvaldymu. Kitaip tariant, siekiame atsikratyti kyburiavimo netikrume, sutrikimo, o tai reiškia – ir savojo kūno patirties.
Norisi kelti klausimą – kokia visgi patirties prasmė? Ar verta joje užsibūti? Galbūt savojo kūno patirtis yra tiesiog viena iš tų nemalonių gyvenimo smulkmenų, kurias ir verta palikti suvokimo paribiuose?
Daugelis sutaria: patirtis – vertinga. Vertinami patyrę krepšininkai, patyrę vadovai, patyrę santechnikai. Beveik visi sutinka, kad patirtis yra užgyvenama, taigi, nutinkanti gyvenant tikrą gyvenimą. Patyrimas ir išsimokslinimas – tarsi du skirtingi dalykai. Kai mąstome apie išmokimą galvojame apie aiškias ir prognozuojamas žinojimo teritorijas, tuo tarpu patirtis tarsi nurodo į gebėjimą reaguoti, atpažinti kas tinka konkrečioje situacijoje, į išgyventas, išbandytas sėkmingas ir nesėkmingas veikimo trajektorijas. „Patyręs“, tarsi nurodo į nutikusias tiesioginio susidūrimo su veiklos objektu situacijas, kuomet objektas atsiveria, kaip tikras, gyvas, ir ši sandūra reikšmingai pranoksta ar bent jau papildo tai, kas yra suvokiama kaip „žinios“. Taigi, patirtis yra suvokiama kaip neabejotinas gėris, dovanojantis žmogui gilesnį savojo veiklos objekto suvokimą ir iš to kylantį šio žmogaus adaptyvumą, gebėjimą prisitaikyti. Patirties specialybėje „turėjimas“ ir yra tai, kas leidžia sakyti žmogų esant puikiu specialistu. Būti patyrusiu specialistu reiškia būti žmogumi galinčiu išspręsti problemą, būti atradus ir išbandžius geriausiai veikiančius specifinių problemų sprendimo būdus.
Paradoksaliai, būti puikiu specialistu šia prasme reiškia būti savotiškai baigtiniame patirties taške – situacijoje, kur patirtį dovanojantys įvykiai yra nutikę praeityje, o užgyventos pamokos jau yra virtę įgūdžiais, kuriuos tereikia tinkamai pritaikyti. Vadinasi, turėti naudingą patirtį tuo pat metu reiškia reikalavimą patirties situacijoje nebebūti. Juk iš tiesų patirti reiškia susidurti su reiškiniu tarsi pirmąjį kartą. Vargu, ar kažkas nori būti vis dar patirtį kaupiančiojo ir ją tyrinėjančio lėktuvo kapitono keleiviu, ar chirurgo pacientu.
Tačiau ar apie patirties vertę mąstytume kitaip, jeigu leistume sau išsilaisvinti iš disciplinų rėmų ir apie save mąstyti anapus jų? Nebegalvoti apie save kaip apie krepšininką, vadovą, santechniką ar šokėją, bet visų pirma galvoti apie save kaip apie žmogų? Ką tuomet reikštų būti patyrusiu žmogumi? Jeigu sektume ta pačia mąstymo kryptimi galimai apie patyrusį žmogų galvotume kaip apie tą, kuriam nutiko visa įvairovė dalykų ir šis surado geriausius iššūkių sprendimo būdus. Tačiau taip įvardindami patyrimą (šitaip apibrėždami patirties lauką) susidurtume su atskaitos taškų problema – juk buvimas tiesiog žmogumi gerokai pranoksta bet kurios disciplinos ribas, o pranokdamas praranda ir konkretumą, apibrėžtumą. Galėtume sakyti – buvimo žmogumi teritorija yra gyvenimo gyvenimas, tad patyręs žmogus galimai būtų tas, kuris išmoko gyventi. Tačiau galime atpažinti, kad pretenzija mokėti gyventi – absurdiška. Jeigu tariame, kad būti patyrusiu žmogumi reiškia žinoti kaip gyventi (kalbame apie žinojimą kaip baigtinį rezultatą) turime apibrėžti kas yra gyvenimas ir kokios situacijos yra „gyvenimas“, o kokios jau ne. Jeigu tarsime, kad visos, tuomet taip pat bus aišku ir tai, kad joks žmogus, būdamas visais atžvilgiais ribota būtybe negalės turėti iš anksto parengtų veiklos modelių ir strategijų visiems gyvenimo atvejams – loginiu požiūriu vien jau dėl to, kad jie dar nėra nutikę ir galimi sprendimai negalėjo būti išbandyti.
Turime pripažinti, kad patirtis ir mokymasis gyvenime ir patirtis ir mokymasis konkrečioje disciplinoje – du fundamentaliai skirtingi dalykai. Disciplina yra įvaldoma: per mokymąsi ir netikrumo įveikimą, per patirtas situacijas įgaunamas „juodas diržas“, bylojantis, kad apibrėžtuose disciplinos rėmuose žmogus numato problemų lauką ir geba efektyviai spręsti šio lauko rėmuose nutinkančias situacijas. Tačiau būtent „juodas diržas“, arba aukštas meistriškumas kaip tik ir reikalauja aiškiai apibrėžtų ribų ir taisyklių. Prognozuojamai „geras“ žmogus gali būti tik stabilioje ir prognozuojamoje situacijoje, todėl „juodas diržas“ gyvenime yra neįmanomas: taip jau nutinka, kad net aukščiausio kalibro džiudžitsu meistras, ar tarkime plačiai į pasaulį žvelgiantis filosofijos profesorius, sau neįprastoje situacijoje, pavyzdžiui virtuvėje prie puodų, gali pasijusti visišku pradedančiuoju. Todėl, kai kalbame apie patirtį gyvenime ir patyrimo rezultatą, kaip didesnį adaptyvumą neprognozuojamoms gyvenimo situacijoms, žymiai svarbiau yra kalbėti ne apie įvykusių nutikimų kiekį, bei nušlifuotus sprendimo algoritmus, bet apie patį gebėjimą patirti. Patirties kokybę ir ar ji apskritai įvyksta.
Nors patirtys ištinka kiekvieną, vis dėlto gebėjimas patirti gali būti suprastas kaip nusiteikimas nutikusios patirties neatstumti ir neperžengti, bet priešingai – išbūti, išlaukti ką situacija atskleis ir per išbūtos patirties refleksiją ją dar labiau pagilinti. Tai yra iš dalies „nenatūrali“ žmogaus būsena ar situacija. Nuo pat mažens mus skatina ir giria už „jau mokėjimą“ ir „jau galėjimą“, todėl visai natūralu, kad ten siekiame ir būti. Tuo pat metu patirtis – ypač kai kalbame apie patirtį susijusią su susidūrimu su naujovėmis, naujomis situacijomis – mus dažniausiai ištinka ten ir tose situacijose, kur esame dar pradedantieji. Kita vertus patirtis dažnai ištinka situacijose, kurios yra be galo įprastos, bet pačioje įprastybėje dėl įvairiausių priežasčių išryškėja tai, kas nebuvo anksčiau pastebėta. Patirti, arba pagilinti patirtį reiškia susidurti su fenomenu jo unikalumo atsiskleidimo akimirką, tarsi pirmą kartą. Žvelgti pradedančiojo akimis arba atpažinti pradžią, naujumą tame, kas įprasta. Būti pradedančiuoju – atpažinti šią būseną ir suprasti savąsias reakcijas jose – atveria didžiausią žmogaus potencialą būti pasiruošusiu pačiam gyvenimui. Gebėti būti pradedančiuoju reiškia gebėti būti nežinomybėje, drąsiai ir su pakilia nuotaika imtis naujų gyvai nutinkančių iššūkių. Tačiau tam reikia nusiteikti, kad žmogaus tikslas nėra mokėti, bet gebėti mokytis.
Reikia sau pripažinti, kad žmogui yra būdingas noras save realizuoti pasiekiant kažko apčiuopiamo – įvaldyti vieną ar kitą meną, tam tikrų atskaitos taškų sistemoje įtvirtinti savąją patirtį per kitų pripažinimą (per hierarchiją ir progresą joje). Tai žaidimas, kurį žaidžiame tol kol sutariame jį žaisti. Žaidimas, leidžiantis mums apie save galvoti, kad esame kažkas, kažką pasiekėme ir kažką mokame. Paradoksaliai, tokiame progrese slypi ir regreso sėkla. Vienakryptiškumas, pasirinktos veikimo krypties siaurumas dovanoja tobulėjimą joje ir apdovanoja pripažinimu visuomenėje (ar bent jau siauram bendraminčių rate), tačiau tuo pat metu uždaro, įkalina. Stabilumas, prognozuojamumas, atpažįstamumas turi ir kitą savo pusę – „suaugimą“, kietumą, siaurumą – iš esmės spartų senėjimo procesą. Ir tiesiogine ir perkeltine prasme senėjimo procesą galime suprasti būtent kaip ėmimą vaikščioti tais pačiais keliais ir tokiu pat būdu. Iš esmės kartoti tai, kas veikia, kas nereikalauja naujų energijos resursų. Nebebandyti naujų kelių. Natūralu, kad kažkas „veikti“ gali tik konkrečiame scenarijuje, todėl ir pats veikimo laukas pasauliui keičiantis ilgainiui ima siaurėti. Imliausi ir adaptyviausi esame vaikystėje ir jaunystėje. Visur esame pradedantieji, mokomės daugybės dalykų. Ilgainiui imame rinktis mokytis tai, kas atrodo svarbiausia, perspektyviausia ir taip nejučia patenkame ant profesijos bėgių. Siaurėjančias mokymosi galias ir mažėjančią energiją labai dažnai priskiriame savo objektyviajam (paso) amžiui ir su motyvacijos likučiais kimbame į įprastus dienos darbus. Labai retai atpažįstame, kad vaikas mumyse vis dar nori mokytis, atrasti ir pažinti pasaulį, vis dar nori ir galbūt gali nustebti. Labai retai leidžiame sau daryti mūsų atskaitos sistemoje neatpažįstamus, todėl tariamai nenaudingus dalykus. Tačiau verta kritiškai užklausti: galbūt vaikystėje ir jaunystėje esame „imlūs“ ir atviri ne dėl to, kad esame jauni, bet priešingai – šias savybes kultyvuojame, nes darome prielaidą, kad turime, arba, tiesiog esame priversti daug ko mokytis. Galbūt senėjimas yra ne bėgantys metai, bet siaurėjantys akiračiai? Perdėtas pragmatiškumas, visapusis tikslingumas, siekis pasilyginti ir pasimatuoti, realizuotis – gal šios modernios savikūros idėjos ir yra tai, kas nepalieka vietos atvirumui nežinomybei, netikėtumui, pradedančiojo ir pradžios patirčiai? Perfrazuojant Lao Zu: „visi suaugę žino kuo naudinga nauda, bet nė vienas nebemato kuo naudingas nenaudingumas“.
Tad sugrįždami prie patirties vertės klausimo – kam reikalinga patirtis, kokia jos prasmė – mes galime atpažinti, kad naudą ir prasmę čia turime suvokti nebe įprasta prasme, o apie patirtį galvoti ne kaip apie rezultatus (išmoktus dalykus), bet kaip apie tam tikros kokybės patyrimo procesą. Patirti šia prasme reiškia ne automatiškai išbūti – mąstyti ir veikti neatitrūkstant nuo saugių ir įprastų minties ir veiksmo šablonų, bet kiekvienoje situacijoje išsaugoti atvirumą patirties konkretybei, o taip pat atpažinti ne keletą, bet visą gausybę reakcijos į situaciją galimybių. Atvirumas patirčiai yra galimybes atveriančio „pradedančiojo proto“ išsaugojimas. Kaip sakė Suzuki savajame Zen mind Begginers mind: „in the begginers mind there are many possibilities, in the experts there are few“
Sugrįžkime prie kūno. Mūsų aptartosios kūniškos patirties situacijos į atmintį įsirašo ilgam: pamename kaip buvome užklupti ir pamatyti, nejaukiai stovėjome scenoje, įvyko trauma ir ją lydintis skausmas, ar pirmąjį kartą visu kūnu mokėmės kažko nauja – tarkime šokti ar čiuožti slidėmis. Net ir tos patirtys, kurios savo prigimtimi tarsi ir nebuvo susiję su kūnu – apsidžiaugėme ar supykome reaguodami į žodį – jas išgyvename ir vis dar atsimename visu kūnu. Kūno ir kūniška patirtis yra tiesioginis, o gal net ir vienintelis, kelias į gyvenimo patyrimą. Kūnas medijuoja kiekvieną patirtį, yra jos dalimi, tačiau ypatinga patirtis mus ištinka, kai patiriame patį kūną. Kūno patirtis mus ištraukia iš automatinių gyvenimo ir veiksmo šablonų, savotiškai pastato į čia ir dabar situaciją. Ir atvirkščiai – kiekvieną ypatingą patirtį mes patiriame kūnu, o per tai „įdabartiname“ savo būtį – būname su tuo kas yra čia ir šią akimirką. Heideggerio žodžiais – mūsų sąmonė „tampa properša“, kurioje „tiesos (arba – „nepaslėpties“) akimirką“ „būties švytėjimo dėka“ yra patiriamas „esinys“.
Savojo kūno patirtis nėra lengvai pasiekiama kiekvieną akimirką. Pagaliau mes esame priversti elgtis ir reaguoti pusiau automatiškai, šabloniškai vien tam, kad be didesnių pastangų ir užstrigimų galėtume atlikti paprasčiausius ir įprastus kasdienius veiksmus. Tuo pat metu (kūno) patirties akimirkos turi vertę: jos mus savotiškai pašaukia į pradžią, dovanoja tikrovės išgyvenimo gylį, o taip pat ir sukrėtimą. Jeigu esame atviri patirčiai per šias akimirkas mes galimai įgauname kokybiškesnį santykį su tikrove – matome giliau ir esmingiau, o taip pat ir praktiniame lygmenyje įgauname tai, ką galima vadinti „kitokiu matymu“ ir iš jo kylančiu adaptyvumu.
Kūno patirtis žmogui yra svarbi, tačiau ir be galo reta. Tad verta klausti – ar nevertėtų bent jau fizinei veiklai, kurios metu tarsi ir skiriame laiką kūnui, suteikti kitokią perspektyvą? Nebetreniruoti savojo kūno automatiškai atliekamų judesių rinkiniu, bet veikiau visu kūnu spręsti iššūkius ir taip gilinti patį gebėjimą patirti. Tokia perspektyva kviestų nenusigręžti ir neatitrūkti nuo kūno kaip fenomeno patirties, skatintų netapti ekspertu, gludinančiu tai, kas jau ir taip labai gerai žinoma, bet nuolat žengti į naujas situacijas ir išbūti jų dovanojamose patirtyse.
Kas trukdo patirti? Kasdienybėje (kasdienėje kūno praktikoje) nuo patirties mus skiria ir ištikimai saugo mūsų išsilavinimas, enciklopedinių/išorinių žinių, bei kiekybinių metrikų pavidalu besiskleidžiantis vadinamasis „savęs“ pažinimas. Dar nespėję patirti, nespėję nustebti ar sutrikti mes atitrūkstame nuo to, kas patiriama, pasileidžiame į kalbos abstrakcijas taip išaukštintai vadinamas „žiniomis“. Žinias seka instrukcijos, parametrai, o savąjį kūną pasitinkame veikiau kaip mechanizmą, kurį turime išanalizuoti, nei save patiriantį ir „iš vidaus pažįstantį“ organizmą.
O juk išlaikyti anatomijos egzaminą ir jausti savo paties skrandį yra visiškai skirtingos prigimties žinojimas. Nuo kūno patirties mus taip pat ištikimai saugo ir sentimentalūs išgyvenimai. Atvirumą patirčiai dažnai perskrodžia savinieka („aš nieko vertas“), arba savigyra („man viskas puikiai sekasi“). Neretai nuo patirties konkretybės atitraukia ir su patirtimi tiesioginio ryšio neturinčių asmeninių prisiminimų ir emocionalių išgyvenimų eskalavimas.
Kūno patirtis reikalauja savotiško išankstinio žinojimo ir nuostatų „suskliaudimo“, o taip pat ir bet kokio vertinimo atsisakymo. Tai savotiška atidumo tikrovei praktika, kurioje siekiama atpažinti save ir konkrečią situaciją. Judesio praktiką galima suvokti kaip savotišką kūno juslinės patirties bei propriocepcijos fenomenologiją. Tai kvietimas pradėti nuo to, kas arčiausiai – savojo kūno – ir per tiesioginę patirtį praskleisti tai, kas mums patiems nuo mūsų paslėpta.
Pradedant kūno patirtimi imti puoselėti atvirumą naujoms situacijoms, gyvai patirčiai, o per visa tai ugdyti gebėjimą suprasti kas iš tiesų vyksta ir kokio atsako reikalauja.
Justas Kučinskas
