Žmogaus kūnas turi unikalią galimybę prisitaikyti prie aktualių iššūkių: raumenų raiščių, sąnarių ir net vidaus organų struktūros reaguoja ir formuojasi priklausomai nuo judėjimo būdo. Kūnas prisitaiko ir judėti ir nejudėti.

Stovintis vanduo genda, o tekantis dovanoja gyvybę. Kūno sveikatai, gyvybingumui ir potencialui skleistis reikalingas visus sąnarius ir audinius įtraukiantis, nejudriausius „užkaborius“ paliečiantis judesys – visą kūną proporcingai „aktyvuojanti“ judesio įvairovė.

Nuo judesio (arba nejudėjimo) pasirinkimų priklauso ir laiko poveikis kūnui. „Suaugimas“, senėjimas prasideda nuo sąstingio, nejudrumo, ir įsigali kaip gyvybinių funkcijų susilpnėjimas, judėjimo įgūdžių, judesio takumo, sąnarių amplitudžių praradimas. Tuo tarpu pakankamą įvairovę įtraukiantis judėjimas, naujų įgūdžių mokymasis (nepriklausomai nuo metų skaičiaus) dovanoja jaunatvišką gyvybingumą.

Kūnas neturi objektyvaus amžiaus – jis turi savyje sutelktą patirtį, kokybiškai ir nekokybiškai praleistą laiką. Todėl gera žinia yra ta, kad nepriklausomai ko ir kiek savyje sukaupėme, savo kūno laiką mes galime koreguoti skirdami daugiau kokybiško laiko kūnui.