„Kūno“ kultūra? - MOVI

„Galimas dalykas, kad visuotinio kūno ir sporto kulto laikais mes esame toliau nuo savo kūnų ir nuo judėjimo nei bet kada anksčiau“ (J.Kučinskas)

Žmogaus kūnas kultūroje

Klausimas apie kūną – jo vietą kultūroje – gali įtraukti ilgam. Galima mąstyti apie „kūno – proto“ dualumo problemą Vakarų filosofinėje tradicijoje, arba kultūroje bendrąja prasme, mąstyti kaip kūnas yra vaizduojamas, pristatomas ar „įsivaizduojamas“ įvairiuose laikmečiuose, pasaulietiniuose arba religiniuose kontekstuose, skirtingose pasaulio vietose. Atskira ir svarbi tema – kokia kūno samprata dominuoja šiuolaikinėje populiariojoje kultūroje ir kaip medijos pobūdis keičia patį kūno idealą. Taip pat, kaip mūsų kūno sampratą formuoja ir keičia šiuolaikinė medicina, naujausios technologijos, moksliniai tyrinėjimai. Ką reiškia „kūnas“ madoje, religijoje, mene. Tai svarbūs kontekstai, tačiau bene aktualiausiai ir daugiausiai apie žmogaus santykį su kūnu pasako ta kultūros dalis, kurios objektas yra pats kūnas, šiuo atveju – „kūno“ kultūra, arba fizinė kultūra.

Svarstyklės: kūnas arti, kūnas toli

Paradoksali santykio su kūnu galimybių situacija yra savotiškos svarstyklės, kuriose galimai supasi ne tik kiekvienas individas asmeniškai, bet ir ištisos kultūros. Viena vertus kūnas yra tai, kas yra arčiausiai „manęs“, pats artimiausias ir intymiausias buvimo – buvimo gyvu – patyrimas. Galima net pasakyti – šis kūnas ir esu „aš“. Pagaliau aš ir esu savimi tol, kol esu čia, kol šiame pasaulyje reiškiuosi kaip kūnas. Kūnas yra pačios gamtos nubrėžta erdvinė ir laikinė mano buvimo riba ir absoliuti buvimo pasaulyje sąlyga. Aš galiu samprotauti apie kažkur ir kažkaip esančias kitas ir kitokias egzistencines plotmes, akimirkoms ar net ištisoms valandoms virtualiai atitrūkti nuo kūno, bet aiškiai žinau – žinau pačiu kūnu – kad visa tai yra mažiau tikra nei elementarus fizinis patyrimas. Pagaliau, net mąstydamas apie kitus žmones savo vaizduotėje matau juos kaip kūnus. Jų laikyseną, eiseną, išraiškas suprantu betarpiškai. „Suprantu“ juos ir patiriu jų buvimą, nes ir pats „suprantu“ savąjį kūną. Man nereikia laukti, kol kitas žmogus „įvardins“ savo emociją – aš ją matau. Kūnas, jo išraiškos visuomet kalbės daugiau nei pasako žodžiai, o tai, kas matoma, visuomet bus paveikiau už tai, kas girdima ar skaitoma. Nemanau, kad kūną (kūno kalbą) apskritai kada nors išversime į žodžius. Taigi tik kūnas yra tai, per ką ir kuo aš betarpiškai būnu pasaulyje ir jį suprantu, o taip pat ir pats tampu iš tiesų suprastu.

 
 

Tuo pat metu betarpiškume slypi grėsmė kūną „prarasti“. Akis nemato savęs, o žvelgdami pro stiklą nematome paties stiklo. Šilką glostanti ranka atpažįsta ir pasineria į šilko „švelnumą“, bet nebepatiria savęs. Žuvis, plaukiodama vien vandenyje ir nebuvusi anapus jo, vargu, ar atpažįsta „vandenį“. Paradoksaliai: tai kas yra arčiausiai mūsų, kas tampa įprasta ir kasdieniška, lieka nuo mūsų labiausiai paslėpta: nebematome ir nebeatpažįstame savo įpročių, nuolat būdami kūne jo „nebejaučiame“. Kūnu patiriame pasaulį, bet nebepatiriame paties kūno kaip fenomeno. Sutapdami su kūnu nuo jo nutolstame. Apskritai kūno situacija yra dviprasmiška – kūnas mums vienu metu yra ir tai, kas patiria, ir tai, kas gali būti patiriama. Kasdienybėje mes dažnai pasineriame į be-tarpišką patirtį, kurioje lieka matomi ir jaučiami kūno patirties objektai, bet pats kūnas kaip savarankiška tikrovė lieka nepastebėta.

Paties kūno patirčiai reikalingas bent minimalus tarpas, savotiškas atsitolinimas nuo tiesioginės patirties, „žvilgsnis į save“ „iš šono“, pabandymas „patirti patiriantįjį“. Ne vien pasinerti į tiesioginę pasaulio patirtį, bet šioje patirtyje apčiuopti ir patirti save. Tačiau kas nutinka, kai nusprendžiame pažvelgti į patį kūną? Atsitolinimas, žvilgsnis į kūną, nebūtinai ir ne visuomet tampa kūno kaip fenomeno patirtimi, veikiau priešingai. Kūnas, kuris banaliausioje kasdienybėje visada yra čia pat tuo pat metu yra ir tai, kas tampa toliausiai „man“, kaip mąstančiam ir kalbančiam subjektui. Vien kreipdamas dėmesį „į savo“ kūną kaip „kūną“, o ne save, aš privalau visa tai daryti iš kažkokio anapus – kūniško taško. Taškas iš kurio žvelgiama į save, savąjį kūną, gali būti įvardijamas įvairiai – kaip subjektas, sąmonė, kalba, valia ir panašiai. Šis subjektas yra tai, kas valdo, kontroliuoja kūną, suteikia kūniškai egzistencijai kryptingumą, bet tarsi ir nėra pats kūnas. Kai kas tai vadina racionaliuoju žmogaus pradu.

Grėsmė, kuri slypi tokiame „atsiskyrime“ nuo kūno yra vėlgi kūno kaip nepriklausomos tikrovės peržengimas. Tik šį kartą kita kryptimi. Jeigu sutapdamas su kūnu aš jo nepastebiu, nebeatpažįstu, tai žvelgdamas į kūną „iš šono“ aš galimai į jį žvelgiu panašiai kaip ir į daugelį kitų patirties objektų – per kalbos akinius. Šie akiniai iškreipia objekto tikrovės vaizdą pritaikydami jį prie žvelgiančiojo subjekto „išsilavinimo“, „interesų“, „nuostatų“, istorinių ir kultūrinių „įspaudų“. Dar kitaip – kūnas nepasirodo kaip jis pats (Imanuelio Kanto žodžiais – „daiktas savyje“), bet visada yra interpretuojamas ir dėl to tampa pavaldus kalbinėms ir fizinėms manipuliacijoms. Objektu tapęs kūnas tampa „įrankiu“ arba „priemone“ subjekto saviraiškai, įvairiausioms projekcijoms, pradedant asketinių idealų įgyvendinimu, baigiant plastinės chirurgijos ir pornografinės kultūros suklestėjimu. Paradoksaliai, kūne į kurį žvelgiama beveik nėra „kūno“. Mėgindami pažvelgti į kūną dažniausiai matome tai, ką esame išmokę matyti, o ne tai, kas savaime yra.

Santykis su kūnu yra nuolatinė švytuoklė: būdami kūniškai kūną užmirštam, į kūną susitelkdami nuo jo atsiskiriam; kiekvieną kartą mesdamiesi į kitą pusę rizikuojame iškristi iš labai trapaus pačios kūno patirties pusiausvyros taško. Regis ne vien visa žmonijos istorija, bet ir kiekvieno žmogaus kasdienybė yra nužymėta didesniais ar mažesniais svyravimais: nuo kūno užmaršties pernelyg su juo sutampant iki kūno „peržengimo“ paverčiant jį objektu, kurį keičiam, įvaldom, vaizduojam, bet retai į jį atsižvelgiam kaip į jį patį.

Kūnas yra fizinė mūsų asmenybės individualumo išraiška. Ne vien pirštų antspaudai, bet ir visas mūsų kūnas yra absoliučiai unikalus ir individualus. Tuo pat metu kūno pavidalu mums suteiktos ribos yra ne vien pasaulio ir savęs jame patyrimo sąlyga, bet ir visų įmanomų patyrimų, ambicijų ir projekcijų riba. Kūnas yra galimas mūsų autentiško veiksmo pasaulyje šaltinis, paties unikalumo realizacija, bet tuo pat metu per erdviškąsias ir laikiškąsias ribas kūnas mums yra ir nuolatinis priminimas apie žmogaus vietą pasaulyje, deramą saiką. Įsibūti į savo kūniškumą – patirti save fiziškai, judesyje, tuo pat metu gali reikšti savotišką praktiką, leidžiančią žmogui atpažinti ir saikingai skleisti savo būties pasaulyje ribas.

Kitoje poliaus pusėje – kūno užmarštis, sutampanti su „subjektyviuoju“ žvilgsniu į kūną. Manipuliacijų objektu tapęs kūnas nebesaisto subjekto, nebenubrėžia kitu atveju „natūralių“ žmogiškųjų patirties ir veiklos ribų. Laikines ir erdvines kūno ribas peržengiantis (ir savo mąstyme į kūno patirtį nebeatsižvelgiantis subjektas) „ištrūksta“ į beribes virtualybės ir fantazijų erdves, kuria vis labiau nuo fizinio pasaulio atsietą turinį ir jame skendi. Žvelgiant plačiau – subjektas kuria nuo fizinio pasaulio atsietą civilizaciją, kuri vis labiau reiškiasi kaip fizinio arba gamtiškojo pasaulio įvaldymas, keitimas, manipuliacija. Pažangių technologijų pasaulyje, ne vien virtualiai, bet ir labai praktinėje plotmėje subjektyvioji ir kūniškoji žmogaus dalys vis labiau gyvena atskirus gyvenimus. Panašiai kaip ir pati civilizacija kaip mūsų kolektyvinio subjekto išraiška vis labiau atsiskiria nuo gamtiškojo pasaulio dėsningumų. Čia slypi užprogramuotas konfliktas – ir žmogaus kūnas ir gyvasis pasaulis smogia subjektui atgal sirgdamas ir nykdamas. Nuo kūno patirties ir paties kūno poreikių atitrūkęs subjektas labiau tampa liga savo ir pasaulio kūne, kuri stiprėdama naikina tai, kieno pagrindu egzistuoja.

Objektyvuoto kūno kultūra

Šiuolaikinė kultūra yra kūno kaip objekto kultūra. Taip ir sakome – „kūno“ kultūra. Kūnas yra tapęs ne vien kiekvieno žmogaus, bet pačios kultūros objektu. Kūną mes idealizuojame kaip tam tikrą baigtinį (ar potencialiai baigtinį) objektą į kurio formavimą yra nukreipti mūsų veiksmai ir pastangos. Didelį vaidmenį čia atlieka pats vaizdavimas – „rodymas“ ir vaizdas, kaip lig tol atliktų veiksmų – treniruočių ir dietų – rezultatas. Dominuoja tam tikri estetiniai standartai, tam tikri visiems atpažįstami idealaus vyro ir idealios moters vaizdiniai. Šie vaizdiniai nėra vien „kūno kultūros“ idealai, bet savotiškai apima visą kultūrą plačiąja prasme. Laikas nuo laiko menininkai pasiūlo į kūną pažvelgti kitaip, „nebanaliai“, net ir per „bjaurumo estetiką“, tačiau šios pastangos lieka tendencijų paraštėse. Apie mūsų preferencijas ir „tikrą situaciją“ daug daugiau pasako reklamų stendai gatvėse nei paveikslai galerijose – mes norime matyti „gražius“, „anatomiškai grynus“ kūnus. Dar daugiau – mes norime tokius turėti.

Kita tendencija, kurią galime atpažinti savo kultūroje, tai sporto kultas. Žmonijos istorijoje nebuvo kito tokio laikotarpio, kur sportas kaip patirtis ir kaip reginys būtų buvęs tiek visuotinai populiarus ir geidžiamas. Apie garsių sportininkų gyvenimą dažnas žinome daugiau nei apie savo kaimynų, sportininkų poelgiai ir pasisakymai politinių aktualijų klausimais kartais yra matomesni nei politikų, o „Brangiausiomis naktimis“ vadinamos „kovos“ tarptautinių sporto renginių arenose trumpam prie televizijos ekranų susodina ir ministrus ir jų apsaugininkus. Sporto kultūra akivaizdžiai peržengia vien sporto ar kūno kultūros ribas. Abiem atvejais – kūno vaizdo, bei sporto kultas yra dvi labai akivaizdžios kultūros plačiąja prasme tendencijos.

 

Kūno vaizdo idealas nėra naujas dalykas – labai panašiai kūno idealą vaizdavo senovės Graikai. Galima sakyti, jog proporcingai susiformavęs kūnas, išraiškingi artikuliuoti raumenys (su išlygomis) nusako žmogų esant sveiką, fiziškai aktyvų ir daug gebantį. Tuo tarpu sportas – ir kaip reginys ir kaip patirtis gali išreikšti visas Olimpinėje chartijoje išsakytas vertybes ir šia prasme būti labai pozityviu kultūros reiškiniu. Deja, net ir ne patys blogiausi idealai, galbūt dėl tam tikro jų intensyvumo, gali duoti ne visai pageidaujamus rezultatus. Galimas dalykas, kad visuotinio kūno ir sporto kulto laikais mes esame toliau nuo savo kūnų ir nuo judėjimo nei bet kada anksčiau.

Turėti ar būti?

Taip nutiko, kad XIX amžiuje išryškėjusi kryptingo fizinio aktyvumo tendencija tapo veikiau „kūno kultūra“, nei „judesio kultūra“, pastangų ir dėmesio objektu tapo labiau kūnas, jo forma, kartais išskirtiniai gebėjimai, nei judesys, jo patyrimas ar įvairovė. Dažnas siekiame turėti vienokios ar kitokios formos ir savybių kūną, turėti gebėjimus. Mūsų judėjimo, pavadinkime jį sportu, pastangos dažniau yra nukreiptos į šį turėjimą, nei į paties judėjimo, jo įvairovės ir galimybių patyrimą. Judėjimo tikslas tokiu atveju yra perkeliamas anapus jo paties – į laukiamą vaizdą, kartais pergalę, „gerą savijautą“ ar sveikatą – visais atvejais judesys yra priemonė tam kažkam, ką suvokiame kaip vertę kuri viena vertus ir sutampa su „nauda“ pačiam kūnui, bet kita vertus nėra tikslas kylantis iš jo paties.

Judėjimas – tik priemonė?

Tai racionalus, tikslingas „suaugusiojo“ santykis su savo kūnu ateinantis tarsi iš anapus kūno. Tas iš anapus kūno sau naudos siekiantis subjektas nori, kad kūnas būtų patogus, sveikas, gražus, todėl juo rūpinasi. Panašiai kaip mechanikas rūpinasi automobiliu – jį analizuoja, taiso, konstruoja. Masažai, dietos, treniruotės, struktūra ir disciplina visa tai – priemonės turėti norimą rezultatą, o pats judėjimas – tik viena iš priemonių. Judėjimo, kaip priemonės suvokimas leidžia pamąstyti, kad galimai, jei būtų nutarta, kad ši priemonė nėra geriausias būdas tikslui pasiekti ji nesunkiai būtų pakeista geresne.

Judesį traktuodami instrumentiškai neišvengiamai jį nuolatos siauriname: juk renkamės ir kartojame tuos judesius kurie „veikia“, kurie veda į siekiamą rezultatą. Tai, kas neveda į aiškiai suvokiamą rezultatą tarsi ir neturi vertės. Dėl to daugybė judėjimo būdų, nuo pačios žmogaus anatomijos pasiūlomų galimybių iki kūrybinių galių realizavimo lieka nepastebėta ir neišplėtota. Suaugęs žmogus nuolat veikiau siaurina savo judėjimo galimybių spektrą nei jį plečia – ir vis su tuo pačiu tikslu, vis siekdamas turėti geresnį, gražesnį kūną, pergales ir gebėjimus sporte. Kitoks yra vaiko pasaulis. Vaiko vystymąsi nuo kūdikystės galime įvardinti kaip nuolatinį galėjimo siekį ir plėtojimą. Galiu judinti rankas, pakelti kojas, galiu apsiversti, ropoti, užlipti… vaikas tarsi auga su pačios gamtos užduotu klausimu – „ką dar gali“? Sutikęs kliūtį, tarkime laiptus, mažas žmogus jų nevengia, galimybė potencialiai realizuoti galėjimą jais lipti traukia kaip medus. Traukia galimybė galėti. Galėti lipti, tačiau ne tam, kad užlipti, bet lipti tam, kad kūnu spręsti lipimo mįslę; lipti, kad galėtum (mokėtum) lipti. Žmogus veikiau nori įvaldyti ne laiptus, o patį lipimą. Klausimas „ką dar gali?“ yra užduotas ir nuolat užduodamas pačiam kūnui, arba, net paties kūno. Kūnas pats iš savęs tarsi nori patirti visą galėjimo spektrą, pačius įvairiausius ir netikėčiausius judėjimo scenarijus – per tai atpažinti ir nuolat plėsti savo ribas. Kūnas „nori“ vystytis, augti. Iš paties kūno, arba, judesio kylanti perspektyva reikalauja nuolatinio bandymo, išbandymo ir išsibandymo – būti ant ribos, kur susitinka žinoma ir dar nežinoma, kur besiformuojantys įpročiai yra nuolat išbandomi gyvo netikėtumo. Šioje perspektyvoje judesys, jo įvairovė, visi galimi scenarijai yra ir priemonė ir tikslas. Judesio prasmė yra jo patirtis. Patirtis būti pačioje judesio prigimtyje – įvairovėje, kompleksiškume, netikėtume. Net to paties atkartojimas, „treniravimasis“ čia randasi ne kaip anapus savęs paties iškeltų tikslų realizacija, bet kaip viso proceso metu vykstantis įsigalinimas. Ant laiptinio treniruoklio prakaituojantis suaugęs ir laiptų lipimo mįslę sprendžiantis vaikas iš pažiūros panašiai „treniruoja“ kūną, tačiau jų patirtys kardinaliai skiriasi.

Galime vis mažiau

Kūno kaip objekto kultūra kreipdama mūsų pastangas į kūno tobulinimą galimai atima iš mūsų kai ką esmingesnio. Siekdami turėti kūną, mes dažniausiai prarandame judesį kaip patyrimą, su patyrimo vertės praradimu prarandam įvairovę ir naujų iššūkių paieškas, o su kompleksiškų iššūkių praradimu nepastebimai prarandame net ir tai ko norime iš paties kūno – net pasirinktoje srityje tobulėdami ar gražėdami judesio požiūriu galime vis mažiau. Juokinga, bet dažnas keturiasdešimties metų sulaukęs suaugęs, net ir profesionaliai sportuojantis, judesio požiūriu nebegali judėti taip ir tiek kaip daug kieme su draugais žaidžiantis 12 metų vaikas. Tai ne amžiaus dalykas, tai kultūros (visų pirma mūsų kūno kultūros) ir su ja susijusių pasirinkimų dalis.

Kūnas nėra mašina

Kas lemia, kas palaiko šias kūno kaip anapus manęs esančio objekto ir manipuliavimo juo tendencijas? Objektyvuotą kūną žvelgdami iš anapus kūniškos pozicijos mes suvokiame kaip mechanizmą. Mechanizmo esmė yra jo perprantamumas, savotiškas pažinimui pasiduodantis skaidrumas. Mechanizmo, jei norime – mašinos, veikimas yra redukuojamas į aiškiai suprantamą priežasčių ir pasekmių sistemą, kurią tariamai suprasdami galime patraukti tinkamas svirteles, pakeisti ar suremontuoti jos dalis ir taip jį „pagerinti“. Mechanizmas visada yra sudėtas iš dalių – į jį žvelgiame iš dalių tarpusavio ryšių perspektyvos. Šios suvokiamos kaip atskirtinos ir vėl sudėtinos į vientisą mechanizmo kūną. „Protingas“ subjektas žvelgia į jam „pavaldų“ kūną – virtualiai jį skaido, analizuoja, taiko metodus. Subjektas žino. Jei dar nežino, tai potencialiai gali sužinoti koks yra jam priklausantis mechanizmas, iš ko jis susideda ir kaip jį pakeisti. Net jeigu kiekvieno žmogaus kūnas yra visomis prasmėmis ribotas ir individualus, tai jį valdantis subjektas yra visuomet potencialiai daugiau nei vieno žmogaus sąmonė ir protas. Subjektas savo kūnui „suprasti“ pritaiko dažniausiai ne tas žinias, kurias betarpiškai pasiūlo pats kūnas, bet veikiau įvaldo jį pasitelkdamas gausią daugybės subjektų išplėtotą „žinojimo sistemą“.

 

Sporto klube (o iš esmės – naujausių technologijų kūnų dailinimo fabrike) individualus subjektas išmoksta ir pripranta tikslingai koreguoti kūno dalių (dalis turi tik mechanizmas) proporcijas. Ant kinezioterapeuto stalo, gydytojo ar plastikos chirurgo kabinete padedamas kitų subjektų ir žinojimo sistemų subjektas koreguoja savo kūno dalių santykius, sutaiso kas neveikia. Jeigu „žinojimas“ neduoda pageidaujamo rezultato kaltas lieka ne kūno įvaldymo, visiško jo skaidrumo ir „žinojimo“ siekis, bet konkreti žinių sistema, ar ją reprezentuojantis specialistas. Susidūrus su tokia problema veikiau siekiama didesnio žinojimo, efektyvesnių įvaldymo priemonių, nei užklausiama ar pati kūno įvaldymo prieiga yra produktyvi.

Mechanikas ar vairuotojas?

Jau kalbėta, kad kūno objektyvavimo, atsiskyrimo nuo jo situacija pati savaime nėra ydinga. Ji leidžia atsitolinti, pažvelgti į save „iš šono“, apibendrinti, suteikti kryptį. Net pats pokalbis kuriame dalyvaujame kalbėdami apie savo santykį su kūnu yra dovanojamas šios atsitolinimo galimybės. Vienintelis klausimas – kada vaistas tampa nuodu? Kada tai, kas manyje kaip žmoguje geriausio – šiuo atveju pats atsitolinimas, gebėjimas pažvelgti į savo kūną, save „iš šalies“ – tampa nebematomu ir dėl to ima kenkti? Kuomet kūno suobjektinimas, atitolimas nuo jo, veikimas iš valdančiojo subjekto perspektyvos tampa betarpišku nematomu ir nereflektuojamu vyksmu imama nebepastebėti kaip objektas ima „ištirpti“ subjekte, prarasti savo nepriklausomą egzistenciją ir požymius. Tuomet galimai pradedu nebepastebėti, kad objektas į kurį žvelgiu yra kur kas kompleksiškesnis ir paslaptingesnis, nei man paprastai rodosi, kad jis visgi yra ne mechaninis įrengimas, o gyvas organizmas, jei norite – gyvūnas, savo gyvybę realizuojantis daugybėje ne visada aiškiai įžvelgiamų ryšių ir kontekstų, kurie ženkliai pranoksta sausos priežasčių ir pasekmių logikos naratyvus. Jei į kūną žvelgčiau kaip į pagarbos vertą Kitą galbūt pastebėčiau, kad ir kūnas yra „protingas“ ir kur kas didesnė mano studijų ir tyrinėjimų dalis galėtų būti nukreipta į jį patį, ką jis pats iš savęs „pasako“, nei „žinių“ rinkimas apie jį ir beatodairiškas šių žinių ir metodikų taikymas. Jeigu kūno objektyvavimas, savotiškas atsitolinimas nuo jo netaptų iš anapus kūno kalbančio subjekto dominavimu, galbūt rastųsi terpė dialoginiam kūno – proto santykiui. Gal pats dialogas graikiškąja šio žodžio prasme (sen. Graikų kalboje dia reiškia „tarp“, „per“; logos – kalba) leistų steigtis kūno ir proto jungties terpei. Galbūt nuolat kūną remontuojančio mechaniko perspektyvą galėtų pakeisti vairuotojo perspektyva. Vairuotojas, kitaip nei mechanikas, nebesusitelkia į automobilį, kaip į potencialiai jį keisiančių manipuliacijų objektą, bet žvelgia į jį kaip į duotį, kaip į sąlygas, kuriose jis pats yra. Vairuotojas klausia – ką galiu ir kaip galiu, o šio klausimo perspektyvoje atpažįsta ir potencialiai plečia savo objekto galimybių ribas. Tuo pat metu reikia atkreipti dėmesį, jog automobilis, kaip mechanizmas tik dėvisi, tačiau kūnas, kaip organizmas – prisitaiko. Kūnas atsako į tai, kaip yra vairuojamas. Gamtoje struktūra seka funkciją, galimybės randasi iš intencijos – tai vadiname evoliucija. Tarp kūno ir jį vairuojančiojo ima megztis dialogas, arba terpė, kuri ir yra kūno judesys. Sakymas ir atsakymas, impulsas ir veiksmas, reakcija, korekcija, pamažu užgimstantis tolydesnis, kokybiškesnis judesys. Kuo kokybiškesnis ir pagarbesnis šis dialogas tuo sąmoningiau žmogus juda. Šio dialogo terpėje formuojasi žmogaus kūnas.

„Įveikti save“?

Deja, mūsų kultūroje madingesnė yra revoliucija. Taip pat ir drastiški pokyčiai, įveikimas. Kokie iškalbingi yra vien maratonininkų pasisakymai, apie tai kaip džiugu įveikti ne vien atstumą, bet ir save. O ką reiškia įveikti save? Reiškia neatsižvelgti. Reiškia didžiulį vidinį konfliktą, kuriame viena pusė, dažniausiai keistų idealų paveikta subjekto dalis (matyt tik dalis) drastiškai uždominuoja

Kas yra ir iš kur kyla mūsų idealai? Savo kūną mes turime tarp kitų kūną turinčių subjektų. Turėjimas iš tiesų galimas tik per parodymą ir per pasirodymą, per kitų atpažinimą ir pripažinimą. Per matymą ir palyginamumą.

Jeigu labiau kasdienėje „kūno kultūros“ plotmėje mes rūpinamės atrodymu ir pačiu rodymu, labiau estetine judėjimo rezultatų puse, tai sporte svarbesnis tampa matomas pamatuojamumas ir palyginimas. Apskritai su savo, o dažnai ir su kitų kūnu arba kūniškumu mes dažniausiai susitinkame per sportą. Sportuodami, treniruodamiesi tam tikroje sporto šakoje, stebėdami sportą kaip reginį. Sportas yra intersubjektyvi kūnų turėjimo, jų įvaldymo ir rafinavimo, bei idealų terpė. Galima sakyti, kad sportas kaip kultūros reiškinys daug pasako apie mūsų santykį su kūnu.

Sporto fenomenas

Ką pačiais bendriausiais bruožais galime pasakyti apie sportą? Sporte dominuoja išsiskaidymas į daugybę sporto šakų, o šakose – institucinių skirtumų (viena šaka, daugybė federacijų ir taisyklių). Profesionalus sportininkas – aukščiausio lygio specialistas, užsiimantis išskirtinai vien savo sporto šaka, aštrinantis labai specifinius gebėjimus. Sportininkas siekia kiekybiškai pamatuojamų rodiklių išpildymo, rekordų, pergalių. Siekdamas savo tikslų sportininkas balansuoja ant leistinumo ir neleistinumo ribos, savo kūną išnaudoja visose leistinose ribose, bei taisyklių spragose. Sportininkas save pripažįsta ir kitų yra pripažįstamas per sėkmę, sporte vertinga yra pergalė. Sportas įvyksta kaip renginys ir reginys, o populiaresni yra tie sportai, kurie sutraukia žiūrovų minias. Sporto reginiai yra bendrapasauliniai reiškiniai su milijoninėmis šiuos reginius stebinčiomis miniomis, o sportininkai, jeigu jiems sekasi, yra „žvaigždės“. Kiekvienas iš šių pačių bendriausių bruožų yra savaip iškalbingas, daug pasakantis apie santykį su kūnu.

Specializacija

Būti profesionaliu sportininku neišvengiamai reiškia specializuotis vienoje sporto šakoje, o kiekvieną sporto šaką reprezentuojanti institucija savo ruožtu siekia kiek įmanoma aiškiau nustatyti savo ribas ir įvardinti menkai bekintančias taisykles. Sportininkai ilgainiui pasiekia labai aukštą meistriškumą labai apibrėžtame, siaurame ir nekintančiame scenarijuje. Susiduriame su paradoksu, kuomet aukščiausio meistriškumo atletas yra pakankamai menkų bendrųjų fizinių gebėjimų – viena vertus dėl to, kad visą gyvybinę energiją skiria išskirtinai vien sporto disciplinos nubrėžtoms treniruočių gairėms (tie judėjimo scenarijai, kurie nepatenka į taisyklių nubrėžtas ribas nėra atpažįstami kaip vertingi), o kita vertus dėl nuolatinio tų pačių dalykų kartojimo išsivysčiusioms specifinėms traumoms. Galime pastebėti kaip prie sporto šakos reikalavimų „prisitaiko“ (o gal veikiau deformuojasi?) žmonių kūnai. Gatvėje atpažinsime greitojo ėjimo sportininką, kultūristą, krepšininką, sportinių šokių šokėją, gimnastą ir kitus. Kūną sporto taisyklių, technikų ir prietarų pavidalu formuoja socialinės normos – susitarimai, ir kiekvienoje šakoje susiklosčiusi istorija, įpročiai. Pakeiskime susitarimus, pakeiskime parametrus, keisis treniruočių metodikos – pasikeis atletų kūnai. Nuleiskime krepšinio lanką žemiau, duokime sunkesnį ir mažiau šoklų kamuolį, leiskime daugiau fizinio kontakto – nepraėjus nė 10 metų krepšinį žais „kitokie“ žmonės. Turime suprasti, kad jokioje specializuotoje ir apibrėžtoje disciplinoje pats atletas, jo kūnas, jo savijauta, sveikata, jo bendrieji fiziniai gebėjimai ar net žmogiškosios savybės nebus tikslas, visuomet bus tik priemonė. Kūno, kaip gyvo organizmo tikslas visuomet prasilenks su subjekto ar šiuo atveju subjektų visumos formuojamu tikslingumu. Specializacija demonstruoja didžiausią įmanomą iš racionalaus subjekto generuojamą kūno pavergimo formą.

Tuo pat metu reikia pasakyti, kad specializacija nebūtinai yra pačioje sporto ar fizinės kultūros prigimtyje, priešingai – fiziškai aktyvus ir smalsus žmogus turi polinkį išbandyti daug dalykų, galėti fiziškai reikštis labai įvairiai. Šį dalyką geriausiai įrodo vaikai – jų prigimtis laužo discipliną ir disciplinuojančias taisykles, jie kuria ir perkuria žaidimus juos bežaisdami, nuo vieno judėjimo scenarijaus vis keliauja prie kito, jie nejuda, kad treniruotųsi, jie juda, kad žaistų, kad galėtų, kad reikštųsi, kaip augantys ir vis daugiau galintys žmonės. Net ir Olimpinės žaidynės, kai jos prasidėjo 8 a.pr.Kr. buvo kitokios. Atletai retai rungėsi vienoje rungtyje, didžioji dauguma jų rungėsi visose. Būti atletu tuo laiku reiškė būti pačių universaliausių gebėjimų. Šiuolaikinis sportininkas galėtų savęs paklausti – kaip aš ruoščiausi žaidynėms, jeigu iki pat išvakarių nežinočiau kurioje rungtyje teks varžytis? Aišku viena – ruoštųsi kitaip nei iki šiol.

 

Kiekybiniai rodikliai

Profesionalus sportas yra neatsiejamas nuo varžymosi, o varžytis įmanoma tik įsivardinus objektyviai pamatuojamus ir dėl to palyginamus kriterijus. Pamatuojami gali būti atstumas, laikas, svoris, pataikymas, arba už tam tikrus specifinius veiksmus suteikiami taškai. Objektyviai matuoti galima tik tai, kas kiekybiška, kas suskaičiuojama. Judėjimas tuo tarpu yra labiau kokybinius parametrus išreiškiantis fenomenas, kaip ir pats kūnas. Nuolatinis matavimas, siekis išpildyti matus nukreipia dėmesį nuo judėjimo kokybės ir šios kokybės patyrimo. Tai, kas nematuojama, o jei nematuojama tai ir nėra palyginimo objektu, lieka už sportininko dėmesio ribų. Daroma tai, kas padeda maksimaliai išpildyti rodiklį, o tie judesiai ir tos kokybės, kurie tam netarnauja lieka dėmesio užribyje. Ar tai reiškia, kad mums, mūsų kūnui, jos yra mažiau vertingos? Deja, savo judėjimą ir kūną mes adaptuojame prie matavimo įpročių ir galimybių nei atvirkščiai. Patys tikslai kuriuos sau kelia net mėgėjas sportuojantysis dažniausiai yra kiekybinio pobūdžio. Tarkime – nubėgti tam tikrą atstumą per tam tikrą laiką. Tikslai, jų pasiekimas ir subjekto savivertė labai dažnai sutampa, todėl nejučia imama atsiskaitinėti rodikliams. Kas matuojama, tas tampa svarbu. Ir vėlgi, klausimas tas pats – ar to nori mūsų kūnas, ar tai jam naudinga? Kaip kontrastą galime prisiminti, jog kiekvienas bėgiojame nuo vaikystės. Išeiname į lauką, pabėgėjame pirmyn, atgal, zigzagais, kartais šonu, galu, pasistryksėdami – ir visa ši vidinė ir išorinė laisvė įmanoma tol, kol dar „nesitreniruojam“, arba, savąja fizine veikla netarnaujame kiekybiniams rodikliams.

Leistinumo – neleistinumo riba

Varžymasis, pergalės siekis, pati pergalė, kaip treniruotėms skirto laiko įprasminimas dažnai stumia sportininką balansuoti ant leistinumo ir neleistinumo ribos. Tie, kas arčiausiai šios ribos paprastai įgauna pranašumą prieš kitus. Siekiant maksimizuoti kūno galimybes – greitį, jėgą, atsistatymo laiką, netgi koncentraciją pasitelkiamos įvairiausio pobūdžio manipuliacijos ir inžinerijos. Kūną kaip nuolat aštrinamą instrumentą, kurio savybes siekiama pakeisti per trumpiausią įmanomą laiką suvokia ne vien sporto profesionalai, bet ir mėgėjai. Ką reiškia vien multimilijoninė maisto papildų industrija? Kam reikalingas susintetintas, “maistinėmis medžiagomis” paverstas maistas, suaktyvintas metabolizmas, vitaminais „sutvirtinta“ imuninė sistema ir t.t.? Ar šių dalykų prašo pats kūnas? O jei šios priemonės vis dėlto yra skirtos „atstatyti“ padarytai žalai, tuomet vardan ko pati žala?

Svarbi tik sėkmė

Profesionaliame sporte matomi žmonės – tai tik dalelė tų, kurie šią kelionę pradėjo. Daug dėmesio yra sutelkta į sėkmės istorijas, bet retai paklausiama kas nutiko visiems kitiems – tiems, kurie „neiškilo“. Taip pat labai retai klausiama kas nutiko po to, kai sužibusi žvaigždė ėmė gesti. Kitų ir savęs pripažinimas sporte ateina per sėkmę, pergales, užkopimą į tam tikrą lygą, tačiau tai nutinka nedaugeliui, o net tiems, kuriems „pasiseka“ tai nutinka labai trumpą laiką, labai fragmentiškai. Jeigu vertinga tik sėkmė, kaip šešėlis vis labiau ryškėja nusivylimas, depresija. Daugelis buvusiųjų sportininkų nebejuda apskritai – negali priimti savęs „neformoj“. Orientacija į sėkmę paradoksaliai nepalieka vietos džiaugsmui iš pačios judėjimo patirties.

Sportas kaip reginys

Kitas svarbus profesionalaus sporto aspektas yra tas, kad tai yra renginys, o šia prasme ir reginys. Vargu ar galima įsivaizduoti sportą, kur stebimas ne pats įvykis, o tik rezultatų suvestinės. Sportas, ypač profesionalusis, privalo vykti gyvai ir būti stebimas, kitaip jis išnyktų kaip toks. Tuo pat metu net ir sportavimas kaip mėgėjiškas užsiėmimas neretai turi prasmę dėl potencialiai matomų rezultatų. Fizinės veiklos ir matomumo poreikio ryšys leidžia iškelti vieną klausimą, kuris matyt kilo ne vienam žmogui masinio karantino situacijoje. Kaip sportuočiau ir judėčiau, jeigu manęs niekas nematytų ar mano judėjimas nebūtų potencialiai pamatomas kažkur ir kažkada įvyksiančiame renginyje? Ką reiškia sportas ir treniruotė be kitų žmonių – be siekio atrodyti ir pasirodyti, nustebinti, nugalėti? Galimai judėjimas taptų svarbesnis kaip asmeninis patyrimas, atradimas, judėjimo būdai mažiau linijiški, daugiau laiko būtų judama lauke, pasitelkiant gamtos stichijas ir kraštovaizdžius, keistųsi ir judėjimo intensyvumas, galbūt rastųsi daugiau spontaniškumo: galimai pradėtume labiau įsiklausyti ir atsiliepti į iš paties kūno ateinančius poreikius.

Minios žiūrovų

Beveik kiekvieną didesnį sporto renginį stebi minios žiūrovų. Stadionuose, baruose, ant sofų prieš televizoriaus ekraną. Nebūtina pačiam judėti ar įsitraukti, kad galėtum dalyvauti sporto šventėje – vien stebėdamas per atstumą, bet iš arti gali patirti visą puokštę emocijų, tarsi pats būtum įvykių sūkuryje. Sportas yra išrinktųjų užsiėmimas, reikalaujantis per daug meistriškumo ir darbo, kad būtų verta bent pradėti. Juo labiau, būdamas ribotų gebėjimo ir kūno galimybių retas kuris pats patirs bent dalelę to, ką patiria vien stebėdamas kaip tą daro savo srities „dievai“. Todėl verčiau mes „outsourcinam“ („išsinuomojam“) profesionalų kūnus, tam tikrą jų funkciją, kad judėtų už mus, kurie sudalyvaujame patogiai įgriūdami į fotelį. Didėjantis sporto populiarumas ir besidominčių renginiais masiškumas visiškai nereiškia, kad žmonės daugiau sportuoja ar juda. Tai gali reikšti visiškai priešingą tendenciją išprovokuotą vis didesnės atskirties tarp sporto profesionalų ir paprastų mirtingųjų.

Gladiatoriai

Stebime sporto žvaigždes ekranuose, žavimės, garbiname… bet ar gerbiame? O galbūt slapčia ir niekiname? Dažnas sportininkas susiduria su stereotipu, kad jeigu žmogus gabus sporte matyt yra nelabai „tikęs“ moksluose. Kitaip tariant – durnas. Kažkuria prasme tai yra ir save išpildantis prietaras: ne vienam yra tekę dar labai jaunam amžiuj išgirsti raginimą pasirinkti kam paaukos savo gyvenimą – mokslui ar sportui. Kitaip tariant, kurią vergijos formą pasirinks. Jei rinksis sportą, reiškia kūno lavinimo labui paaukos protą, o galiausiai sportui ir sporto reginiui „paaukos“ ir patį kūną. Sportininkas yra tas, kuris pasirenka būti kūniškai, reikštis visų pirma fiziškai. Tačiau istorijoje būta ir kitokių scenarijų. Štai senovės Graikijoje išsilavinusiu žmogumi, o taip pat ir laisvu žmogumi visų pirma buvo laikomas tas, kuris buvo išlavinęs ir kūnu ir protu – du dalykai visuomet ėjo drauge. Žinomas ne vienas atvejis, kai Olimpinis čempionas būdavo ir filosofas ar poetas. Tiesa vėliau, jau senovės Romoje, sportui vis labiau virstant reginiu sportas tapo nebe laisvų žmonių, o vergų užsiėmimu.

Šių dienų sportininkai yra tarsi mūsų pačių paaukoti kūnai, kuriuos kaip visuomenė paaukojame ant reginio altoriaus. Garbiname ir skanduojame, o taip pat žinome, kad nenorime atsidurti jų vietoje. Sportininko nematome kaip tokio paties žmogaus kaip esame patys – sportininkas mūsų akyse yra tikslą išpildanti funkcija, kurios egzistencija pateisinama mūsų patiriamomis emocijomis. Mūsų neišsakytas santykis su sportininku primena mūsų pačių santykį su kūnu: kūną garbiname, vardan jo daug darome, bet visgi laikome jį kitu, žemesniu, mažiau protingu, nelaisvu arba kontroliuotinu. Kūnas egzistuoja vardan subjekto patirties ir pasitenkinimo.

 

„Kūno“ kultūra?

Grįžkime prie pagrindinės minties – kūno kulto laikais esame toliau nuo jo nei bet kada. Prisiminkime dvi kūno peržengimo galimybes apie kurias kalbėjau pradžioje. Esame kūno peržengimo laike kuomet nuo jo nutolstame pernelyg sutapdami su valdančiuoju subjektu. Kultūra yra subjekto, kalbos, istorijos sritis. Kultūra persmelkia kūną, jis tampa jos objektu. Gyvename technologinio pasaulio (ir savęs) įvaldymo laike ir tai atsispindi mūsų santykyje su kūnu. Garbiname kūną, dažnai tariame jį esant tikslu, veikiame „dėl jo“. Tačiau „kūne“ mažai paties kūno, jo paties poreikio, jo gamtiškojo intelekto. „Kūnas“ tėra subjekto projekcijos ir materializuoti siekiai, tik priemonė. Tačiau net nutoldami, net įvaldydami ir peržengdami mes vis tiek esame tik kūniškai ir kitaip būti negalime. Peržengimas ir tariamas įvaldymas veikiau pasireiškia išgyvenamu vidiniu konfliktu, nesantarve su savimi. Per skausmus ir ligas mums yra primenama, kad įvairiapusiškai peržengėme saiką.

Švytuoklės centre

Ką reikštų subalansuotas santykis su kūnu? Visų pirma – tai nuolatinis savo fizinės egzistencijos prisiminimas, atsižvelgimas į betarpišką fizinę patirtį, paties fiziškumo ribas, savotiškas susipažinimas su savo kūnu tokiu koks jis yra kiekvieną kartą vis iš naujo. Tuo pat metu – ne vien pasyvus stebėjimas.

Pasitelkdami savo racionalųjį pradą, minties, kūrybos ir vaizduotės galias mes galime pastebėti galimas šio kūno išraiškos galimybes, neperžengdami saiko ugdyti įvairiausius gebėjimus.

Svarbu, kad proto įžvalgas ir norus papildytų (o taip pat ir apribotų) su tikra patirtimi susietas mąstymas kūnu. Taip pat, kad protas reikštųsi ne vien tekstų, vaizdų ir ekonominių santykių virtualybėje, bet ir per šį konkretų kūną, jo išraiškas ir gebėjimus, kad žmogų įvardindami kaip „intelektualų“ galvoje turėtume ir jo kūną.

Leave a Reply