Į istorinę reiškinio pradžią galime žvelgti ne vien kaip į atsitiktinumą, ar vien smalsumą tenkinančią detalę, bet ir kaip į tam tikrą dalyko esmę. Klausdami nuo ko viskas prasidėjo tuo pat metu užklausiame ir ką visa tai reiškia, arba, kas tame, apie ką klausiame, yra svarbiausio – buvusio ir išlikusio nuo pat pradžių. Taigi, klausiame – nuo ko prasidėjo Olimpinės žaidynės, kokios disciplinos slypi jos ištakose ir kuo jos esmingos?
Olimpinės žaidynės prasidėjo nuo bėgimo rungties, o bėgimą netrukus papildė dar dvi vienašakės rungtys: imtynės ir boksas. Ar ši trijų rungčių sudėtis atsitiktinumas? Galbūt. Tačiau nuo Homero iki Aristotelio mus pasiekiantys senovės graikų raštai rodo, kad ši tam tikrą visatos tvarką (graikiškai – „LOGOS“) šlovinusi tauta beveik nieko nedarė chaotiškai ir atsitiktinai. Mes neturime mus pasiekiančio trijų disciplinų LOGIKOS išaiškinimo, tačiau tikėdami tokią logiką esant, bei pasitelkdami savąsias patirtis galime pabandyti bent spekuliatyviai ją „atkoduoti“.
Galima manyti, kad bėgimo, imtynių ir bokso trisetas nusako pamatinius žmogaus judėjimo erdvėje, bei fizinės komunikacijos principus ir savotiškai „padengia“ žmogiškojo judėjimo pagrindus. Bėgimas – tai greitas (tiesiaeigis) judėjimas per erdvę, vietos keitimas, paremtas pamatine prasikeičiančių galūnių ir torso rotacijos koordinacija. Bėgimas (kaip ir ėjimas) yra pats svarbiausias statmenos ir dvipusės, bei simetriškos žmogiškosios kūno architektūros „įdarbinimas“. Prisimenant du iš keturių Aristotelio įvardintų priežastingumo principų, galima sakyti, kad bėgimas, kaip ir ėjimas yra ir VEIKIANČIOJI ir GALUTINĖ (graikiškai – TELOS) žmogiškosios kūno architektūros priežastis. Galutinė, nes visas fizinis žmogaus vystymasis, arba, tai, į ką jis suauga, veda į ėjimui/bėgimui optimaliausią dvipusę ir statmeną kūno architektūrą. Galimybė stovėti ant dviejų kojų, žengti žingsnį, bėgti yra galutinis žmogaus fizinio vystymosi tikslas, tam tikra baigtinė forma link kurios kūnas „stiebiasi“. Bėgimas tuo pat metu yra ir veikiančioji priežastis (būtent moderniajam mąstymui būdingo kauzalumo, kur kiekvienas reiškinys yra anksčiau buvusios priežasties pasekmė suvokimo prasme), nes nuolat bėgdamas per daugybę kartų evoliucijos keliu žmogus būtent ir tobulina šią ėjimo/bėgimo koordinacija bene labiausiai lavinamą struktūrą. Jeigu kuo ir gali žmogus pasigirti prieš kitus gyvūnus, tai būtent savo sugebėjimu optimaliai bėgti – jei ne greičiausiai, tai bent jau ilgiausiai. Tuo tarpu Ksenofanas, vienas iš mūsų laikams žinomų graikų filosofų, yra palikęs tokį apibendrinimą: „Šlovė pelnyta pėdų greičio yra pati didžiausia“. Galbūt jis kalbėjo apie svarbiausią Olimpinių žaidynių rungtį, bet neatmeskime ir versijos, kad galbūt jis kalbėjo ir apie svarbiausią žmogaus fizinį gebėjimą.
Jeigu bėgimas nusako žmogaus judėjimo erdvėje būdą iš esmės, tai kiti du triseto partneriai – imtynės ir boksas nusako su pėdų judėjimo būdais siejamas judėjimo erdvėje variacijas, bei visų pirma su rankų panaudojimu siejamas komunikacijos (su partneriu ir aplinka) formas. Imtynės – tai rungtis, kurios metu viena vertus yra siekiama pargriauti oponentą, o kita vertus išstovėti ant kojų. Rungimasis iš esmės vyksta už galimybę pajudinti arba būti nepajudintam vertikalioje erdvės ašyje (siekiant paguldyti ir išstovėti) tuo pat metu šiam tikslui išnaudojant įcentrinį ir išcentrinį, skriestuvo brūkštelėjimus primenantį judėjimo kartu su oponentu principą. Imtynėse rankos naudojamos ėmimui, apkabinimui, griebimui, spaudimui, stūmimui, pritraukimui. Kūno kontaktas užmezgamas siekiant išlaikyti fizinę kontrolę. Visa tai atliekama ne vien jėga, bet ir praktiniu pagrindinių veikiančiųjų jėgų supratimu.
Boksas – tai visų pirma smūgiavimas paremtas metimo principu. Judėjimo principų prasme – tai imtynėms būdingam ėmimui priešingas veiksmas, savotiškai užpildantis fizinės komunikacijos ratą. Žmogus gali imti ir gali mesti. Gali „imtis“ ir gali „mėtytis“. Pirmuoju atveju objektas iš periferijos artinamas link centro (arba prie jo artėjama prisitraukimo būdu), o antruoju objektas tolinamas išmetant jį kuo toliau nuo centro. Galingas išmetimo veiksmas principo lygmenyje yra ir galingo smūgio veiksmas. Anglų kalboje neatsitiktinai sakoma: TO THROW A PUNCH. Boksui taip pat būdingas staigus artėjančios grėsmės išvengimo veiksmas. Tai reikalauja atsistojimo tinkamoje vietoje – vietoje kurioje ir išvengiama ir pasiekiama tuo pat metu. Judėjimas erdvėje čia itin surištas su tuo, ką mato akys, su intuityvia tinkamos distancijos pajauta, nuolatiniu keitimu ir prisitaikymu. Šalia smūgiavimo ir išvengimo boksavimasis yra ir oponentų distancijos šokis, kuriame kovojama už kiekvieną centimetrą.
Bokso varžybos antikinėse Olimpinėse žaidynėse, kitaip nei šiuolaikiniame ringe, vyko atvirame lauke. Tai reiškė, kad didesnis dėmesys, kitaip nei mažos erdvės ir artimo kontakto scenarijuje, buvo skiriamas smūgio išvengimu vikriai judant neapibrėžtoje erdvėje. Nebuvo raundų, pertraukų, smūgiuota ir į gulintį oponentą, nebuvo taikomos svorio kategorijos, kautasi iki „knock out‘o“. Visa tai reiškia, kad pasirengime didelis dėmesys turėjo būti skiriamas, ištvermei judėti vikriai neapibrėžtą laiką neapibrėžtoje erdvėje, smūgiuoti taip pat ir gulint, pabėgti, pasivyti. Graikai neabejotinai suprato, kad tikroje kovoje būtina taikyti ir imtynių ir bokso principus. Iš šio supratimo radosi šiuolaikinių MMA (mixed martial arts) pirmtakas – graikiškasis Pankration kovos menas, ilgai netrukus taip pat įtrauktas į Olimpines žaidynes. Pankration įtraukimas į žaidynes jau PO imtynių ir bokso, turint omenyje, kad bet kokia tikra kova visuomet yra artimesnė Pankration nei atskirai boksui ar imtynėms, kviečia pagerbti graikų išmintį, kuri aiškiai rodo, kad norint kažką miksuoti, sujungti, pirmiausiai reikia atskirti, suprasti iš ko tai sudėta – suprasti pamatinius principus tam, kad vėliau galėtum juos kūrybingai jungti improvizacijoje, kurios graikai per savo nesiliaujančius karus neabejotinai turėjo labai daug.
Pirmosios trys Olimpinių žaidynių disciplinos galima sakyti ir buvo judėjimo principų išgryninimas, jų atskleidimas ir kiekvieno atskirai ištobulinimas. Aiškumas ir paprastumas principo lygmenyje, bei virtuoziškumas improvizacijoje – pagrindinis graikų kultūros bruožas padovanojęs Vakarų kultūrai didelę ne vien filosofinės, politinės ir meninės, bet ir kūno kultūros įvairovę.
