Iš prigimties kiekvienas žmogus yra universalus judėtojas. Galima sakyti, jog būti žmogumi – tai būti pačiu universaliausiu gamtos sukurtu atletu. Nuo gimimo lig pat senatvės žmogui lemta mokytis naujų dalykų, augti kompleksiškume.
Pasak evoliucijos teorijos, tai, kuo tapome, yra itin kompleksiškos raidos rezultatas. Tuo pat metu ši raida, bent jau judėjimo raidos prasme, rodosi esanti dėsninga, o išvadas apie tai, kokias judėjimo stadijas praėjo ir kaip galiausiai susiformavo žmogus tarsi atkartoja individualioji žmogaus evoliucija, kurią regime kas dieną prieš pat savo akis.
Plūduriuojame… Užgimstame. Gulime ir verčiamės, šliaužiame ir sėdamės, ropojame ir stojamės, vaikštome ir lipame, kabome ir bėgame, imame ir metame daiktus, vėliau mokomės įvairiausių praktinius gyvenimo iššūkius atliepiančių, arba estetinį ar kinetinį pasitenkinimą suteikiančių judesio technikų, ir, kol mokymasis nesustoja, iš esmės augame kompleksiškume.
Iš pat pradžių individuali žmogaus evoliucija yra beveik neišvengiama. Kiekvienas pasaulio kūdikis, o vėliau vaikas susipažindamas su išoriniu pasauliu, mokydamasis būti ir veikti jame atranda, išmoksta ir patiria pačias universaliausias judėjimo formas. Kiekvienas žmogus ankstyviausiame gyvenimo etape mokosi ristis ir šliaužti įvairiais paviršiais, atranda lengviausią būdą atsisėsti ir atsigulti, išmoksta judėti erdvėje ropodamas keturiomis, eidamas ir bėgdamas, supranta ką reiškia kristi, supranta kaip organizuoti kūną norint užlipti ir nulipti nuo akmens arba kalno, atranda šuolį per balą ir per tvorą, mokosi kelti daiktus, o išmokdamas jais manipuliuoti paverčia juos įrankiais. Galiausiai, judesio (dar ne kalbos!) pagalba išmoksta komunikuoti su kitais.
Visi šie neišvengiamai užgyvenami įgūdžiai ir gebėjimai stato tokias kūno – proto jungtis, tokias kūno formas ir judėjimo būdus, kurie leidžia tarti – štai žmogus, kompleksiškiausiai ir kūrybingiausiai judantis gamtos kūrinys. Visi kiti gyvūnai daugiau mažiau gali judėti tik taip, kaip juda jų rūšis, bet vien tik žmogus gali judėti taip, kaip juda jis pats, o tuo pat metu gebėti atkartoti bet kurio kito gyvūno judesius, ir, negana to, priklausomai nuo konteksto ar tiesiog kūrybingumo, kurti vis naujas praktines ir estetines judesio formas.
Žmogaus judesys yra ne vien biologiškai – evoliuciškai determinuotas, bet formuojasi ir kultūriškai – veikiamas kultūros, o taip pat ją formuodamas. Veikiamos kultūrinio, socialinio ir, apskritai – kalbinio konteksto pamatinės ir biologiškai būtinos žmogaus judėjimo formos (galima jas vadinti „narūraliomis“, universaliai būdingomis ir būtinomis kiekvieno žmogaus gyvybinei funkcijai gamtinėmis sąlygomis užtikrinti) įgauna subtilesnes ir vis labiau artikuliuojamas išraiškas. Žvelgiant į žmogiškojo judesio kultūrą, galima išskirti penkias pagrindines teritorijas, ar kryptis, kurios kiekviena savaip įtraukia ir naudoja pamatines biologines žmogaus judėjimo galimybes, ir, kiekviena atskirai ir ypač kartu sudėjus yra tos vagos, kurių ribose gimsta vis didėjantis žmogaus judėjimo kompleksiškumas.
Visų pirma – tai kova, arba, kovos menai. Kovos scenarijui būdingiausia tai, jog žmogus iš esmės savo protu ir kūnu sprendžia problemą: ieško išeičių iš situacijos, dviejų ar daugiau antagonistinių jėgų susidūrime ieško vienakrypčio, sau palankaus, energijos tekėjimo. Antra – tai šokis plačiąja prasme. Šokio fenomenas byloja apie galimybę suprasti kūną ir judesį, kaip vidinio žmogaus pasaulio išraišką/ekspresiją, bei įvairiuose egzistencijos lygmenyse pasireiškiančią komunikacijos formą. Trečia – tai manipuliavimas objektais/daiktais, atsirandantis iš poreikio abstrakčius daiktus paversti praktiškai pritaikomais reikmenimis. Čia pasireiškia žmogaus judesio virtuoziškumas įvaldyti įrankį, paversti jį savo kūno ir proto veiklos pratęsimu, savotiška jo dalimi. Žmogus abstrakčius daiktus panaudoja kaip įrankius, o įrankių pagalba kuria kitus įrankius ir daiktus. Būtent iš gebėjimo valdyti įrankius randasi galimybė gaminti, o su ja ir visa civilizacija. Ketvirta – akrobatika, arba, galimybė manipuliuoti savo kūnu erdvėje. Akrobatika plačiąja prasme reikalauja suprasti pamatinių gamtos elementų veikimą: svorį, jo poveikį ir ištakas pačiuose gravitacijos veikimo principuose, skirtingus paviršius, terpes bei kūno padėtis. Penktoji žmogiškojo judesio teritorija – somatika. Tai savotiškas „vidinis“ judesys leidžiantis įvaldyti vidinius organizmo procesus, reguliuoti energijos lygį, „atrakinti“ subtilesnius psichofizinius procesus. Ši terpė dažnai sutampa su tam tikrą laiką išlaikoma statine kūno forma.
Kiekviena iš šių sričių – tai tam tikra žmogiškojo judesio teritorija, tam tikri pamatiniai principai, kurių ribose užgimsta visa mums žinoma judėjimo būdų įvairovė ir konkrečios fizinės disciplinos.
Šios teritorijos veikiau leidžia nusakyti konkrečių disciplinų ir judėjimo būdų kilmę, pamatinius principus, nei siekia redukuoti visą esamą judesio tikrovę į griežtai apibrėžtas ribas. Šių krypčių ir jų principų įsisąmoninimas leidžia atpažinti, jog daugelis šiuolaikinių judėjimo disciplinų, sportų, savyje telkia bent keletą pamatinių judėjimo formų. Štai krepšinyje dominuoja manipuliavimo objektu, bei kovos „teritorijų“ principai, balete aiškiai išreikštos akrobatikos, šokio „teritorijos“, jogoje – somatika, akrobatikos elementai, sunkiojoje atletikoje – manipuliavimas objektu, pramoginiai šokiai sieja net trijų krypčių principus – manipuliavimo objektu, šokio ir kai kuriuos kovos principus. Tuo pat metu akivaizdu, jog nė viena disciplina pilnai neišsemia visos judesio įvairovės, kuri telpa tam tikroje teritorijoje. Štai krepšinyje manipuliuojama tik vienos rūšies objektu – kamuoliu, ir tik vienu tikslu – išlaikyti jo kontrolę ir įmesti į krepšį, tuo tarpu kovos elementas pasireiškia per taktinį judėjimą erdvėje, tačiau tik fizinį kontaktą ribojančių taisyklių nustatytose ribose. Štai jogos praktika bene labiausiai iš visų mums žinomų disciplinų išpildo somatikos teritoriją (per pranayamos, dhyanos ir dharanos praktikas, krijas), tuo tarpu akrobatikos srityje (asanų praktikoje) stokojama dinaminio judėjimo edrvėje, kabojimo, šuolio, dinaminės torso artikuliacijos ir t.t.. Sunkioji atletika leidžia kelti tik konkrečios formos objektą – štangą ir tik labai griežtai nustatytomis trajektorijomis. Objektas įvaldomas kreipiant dėmesį į vienintelį – jėgos parametrą.
Pamatinių judėjimo „teritorijų“ ir joms priklausančių principų atpažinimas leidžia ir į modernias specifines judesio disciplinas pažvelgti kitaip – kiekvieną iš jų matyti kaip duris į kur kas platesnį judesio pasaulį ir kiekvienoje iš jų ieškoti pačių bendriausių judėjimo principų. Toks požiūris leidžia susitelkti ne vien į kiekybiškai apibrėžtus konkrečios disciplinos keliamus tikslus bei jų pagrindu atsirandantį varžymąsi, bet konkrečios sporto ar fizinės disciplinos technikų pagalba siekti ugdytis kuo universalesnius (labiausiai pernešamus) žmogiškojo judesio gebėjimus.
Kiekviena iš penkių aptartų žmogiškosios fizinės-protinės veiklos sričių – tai žmogiškojo augimo trajektorijos. Kiekvienoje iš jų meistrystė, branda ir plataus spektro gebėjimas įgaunamas su laiku ir patirtimi. Galimybę augti kompleksiškume dovanoja baigtinių jaunatviškos jėgos, sveikatos ir energijos išteklių mažėjimą kompensuojantis gilėjantis savęs ir judėjimo principų pažinimas, nuolat didėjanti veiklos formų įvairovė (bėgant metams turime galimybę atverti ir didesnę įvairovę) ir šios įvairovės dovanojama fizinės ir protinės žmogaus būklės pusiausvyra. Nesunku pastebėti, jog tose disciplinose, kurios jungia kuo didesnę judėjimo įvairovę pasiliekama ir augama ilgiau. Štai gausu vis dar judančių ir besimokančių garbingo amžiaus meistrų tarp didelę judėjimo įvairovę apimančių kovos menų, nieko nestebina vis dar judantys ir įvairovę atrandantys brandaus amžiaus sulaukę šokio meistrai, choreografai, arba, savo kūno galimybėmis stebina brandaus amžiaus jogai. Tuo pat metu, kuo disciplina siauresnė, labiau specializuota, tuo labiau ribotas ir jos praktikavimo laikas, bei galimybė augti kompleksiškume.
Apibendrinant, norima pasakyti, jog nuo pat gimimo žmogus pačios gamtos ir aplinkos yra formuojamas fiziškai, statosi pamatiniai patys natūraliausi judėjimo įgūdžiai, o vėliau šių įgūdžių pagrindu žmogus tęsia savo individualią evoliuciją per kultūriškai susiformavusias fizines disciplinas – tiek siekdamas meistrystės konkrečioje disciplinoje, tiek atrasdamas jų įvairovę ir užgyvendamas bent jau pagrindinius įgūdžius reikalingus kiekvienoje iš jų.
Vis dėlto, čia nusakyta žmogaus evoliucija 21 amžiuje yra itin reta. Dar vaikystėje, dorai neužbaigę ir nepatyrę fizinio formavimosi proceso, neatradę visų natūralių savo kūno galimybių jau esame sodinami į kvadratinius mokyklos suolus, o steriliai linijinė mūsų gyvenamųjų vietų struktūra, taisyklės, normos, bei komforto ir patogumo ideologija taip pat neskatina judėjimo įvairovės. Tuo pat metu, konvencinės judėjimo formos, specifinės disciplinos („būreliai“), jau nuo pat pradžių kreipia žmogų specializacijos keliu vardan kuo greičiau ir efektyviau pasiektino (dažniausiai kiekybiškai apibrėžto) konkrečios disciplinos siekiamo rezultato. Pernelyg anksti pasirenkamas fizinės specializacijos kelias net ir dovanodamas tariamus rezultatus – pergales – palieka žmogų fizinės judėjimo įvairovės nepritekliuje ir dažnai neatitinka natūralių paties žmogaus evoliucijos poreikių. Tuo pat metu, pernelyg didelis įsitraukimas į varžymąsi bei rezultatus konkrečioje disciplinoje nepalieka galimybės matyti konkrečios disciplinos atveriamos platesnės judėjimo/judesio perspektyvos. Tuomet, kai sėkmė matuojama tik pergale nesunku nepastebėti judėjimo patirties ir mokymosi proceso vertingumo pačiam žmogaus gyvenimui.
Civilizuoto pasaulio žmogus atsidūrė beprecedentėje situacijoje. Daugybė žmonių nebejuda apskritai: taip ir neužbaigę net natūraliosios savo evoliucijos diena iš dienos juda tik tarp ilgalaikių sėdimų pozicijų ir baigia prarasti net natūraliuosius vaikystėje užgyventus judėjimo įgūdžius. Nebegeba tupėti, ropoti, šliaužti, šuoliuoti ir t.t. Senėjimo procesas prasideda nepasiekus deramos brandos. Fizinė negalia yra tapusi ne išimtimi, o taisykle. Kiti – sporto profesionalai – pernelyg specializuodamiesi tik konkrečios disciplinos apibrėžtoje trajektorijoje ir siekdami vien kiekybiškai apibrėžtų rezultatų (tik kiekybiniai parametrai leidžia palyginamumą ir varžymąsi) veikiau tampa nieko kita daryti negalinčiomis pačios disciplinos funkcijomis, nei universaliai judančiais ir mąstančiais žmonėmis. Dažno profesionalaus atleto kūno forma, būdingos traumos ir skausmai, netgi mąstymo būdas ir veido išraiška byloja apie konkrečios disciplinos keliamus tikslus ir vertybių sistemą. Profesionalus sportas reikalauja aukų ir be abejonės jas kuria. Tiek plačiai paplitęs nejudėjimas, tiek specializuotas (profesionalus) judėjimas tik siauros judesio disciplinos ribose veda į fizinį skausmą, traumas, protinę ir emocinę tuštumą. Abi situacijos užkerta kelią žmogaus vystymuisi, jo potencialiai evoliucijai. Judėjimo įvairovės, bei kokybiško judesio trūkumas, sustojimas mokytis naujų dalykų ir augti kompleksiškume yra tikroji ankstyvo senėjimo, nepasiektos brandos ir prarasto potencialo priežastis.
Fizinės kultūros edukacija su kuria susiduriame šiandieną, ar juo labiau „sveikatos apsaugos“ politika švelniai tariant nepadeda, nes nė kiek nepriartėja prie tikrosios problemos esmės – esamos fizinės kultūros sampratos ir poreikio ją permąstyti. Tradicinės fizinės edukacijos metodai veikiau atliepia ir sprendžia konkrečios judėjimo disfunkcijos reabilitacijos, kūno kaip estetinio pasitenkinimo objekto, siauros funkcijos maksimizavimo ar poreikio varžytis problemą, nei formuoja plačią prigimtinį žmogaus poreikį judėti universaliai ir kompleksiškai atitinkančią fizinės kultūros sampratą.
Mes esame Movement Vilnius, judesio mokykla užgimusi iš poreikio permąstyti esamą fizinę kultūrą, palaikyti ir plėtoti universalaus judėjimo kultūros idėją (Movement Culture), suteikti šios idėjos realizacijai reikalingus įrankius, metodus, kasdienes praktikas. Mūsų praktikų visuma padeda susigrąžinti ar išugdyti pamatinius natūralius judėjimo įgūdžius, o mūsų tikslas – palydėti praktikuotojus individualios evoliucijos keliu per judėjimo įvairovės ir nuolatinio mokymosi reikalaujančias praktikas. Kokybiško judėjimo mokymui mes pasitelkiame pačius bendriausius ir kuo didesnę judesio disciplinų įvairovę vienijančius judėjimo principus. Mes keliame tikslą ne įvaldyti atskirus judesius, jų sekas, ar konkrečią judėjimo formą, bet veikiau kviečiame praktikuotojus įgyti kuo universalesnį gebėjimą judėti, nuolat mokytis ir augti kompleksiškume, bei kuo lengviau prisitaikyti prie neapibrėžtų ir nuolat kintančių situacijų. Universalumas judesyje, ir greitas mokymasis tampa savotiška mūsų praktikuotojų „specializacija“. Mes siekiame nebe meistrystės vienoje ar kitoje disciplinoje, bet paties judėjimo meistrystės, o šia prasme siekiame paties pamatinio kūną ir protą apimančio bei juos sujungiančio žmogiškojo tikslo – augti, tobulėti, realizuotis.
Teksto autorius: Justas Kučinskas
